Taip traukianti pietryčių Azija. Ne tik mes su T. radome ten daug įkvėpimo. Nesame darželio draugai, bet su Deimante ir Karoliu vienu ar kitu gyvenimo etapu buvome sutikę ir esame pažįstami. Instagram’e pamačiau, kad jie išsiruošė į metų kelionę. Mintyse prabėgau prisiminimus iš mūsų su T. pirmojo nuotykio po pietryčių Aziją. Tas nesėkmingas ir šiek tiek skausmingas nusileidimas motoroleriu Filipinuose nuo kalno, curry crab Singapūre ir visi kiti džiaugsmai.

Labai norėjosi išgirsti ir Deimantės su Karoliu istoriją, o jie nepagailėjo laiko ir nuotraukų. Susispažinkit!

Kas jūs ir ką veikiat visą dieną?

Esam pora, metusi darbus ir išvykusi keliauti po pietryčių Aziją. Nors dabar, regis, gausis jau kelionė aplink pasaulį. Išvykome 2018 rugėjo 14 dieną, jau yra 5 mėnesiai kaip esam kelyje. Planuojame grįžti gegužės pradžioje. Kelionė truks beveik 8 mėnesius.

Pietryčių Azija – kas, kaip ir kodėl?

Mus abu paskatino skirtingi dalykai. Karolį – nuotykių ieškojimas ir noras suprasti kas gi ta pietryčių Azija. Na o aš labiau norėjau išlipant iš savo komforto zonos ir pažinti save.

Bekeliaujant, pradžioje susiformuoti tikslai apsivertė. Karolis jaučia, kad per patirtus notykius ir susidraugavimą su Azija, labiau pažino save ir savo poreikius. Atrado širdies balsą, nes su protu kalbėtis jam ir prieš tai sekėsi labai gerai. Aš kelionės pradžioje visiškai nesidžiaugiau išėjusi iš savo komforto zonos. Pamačiau pasaulį tokį, kokio nelabai tikėjausi ar net nelabai norėjau pamatyti. Ir tai užkūrė stiprią emocinę karuselę. Galvojau – mėgausiuosi palmėm, kokosais ir poilsiu. Bet ne, kelionės realybė prispaudė greitai – bus visko. Tik kai nustojau iš savęs reikalauti jausti vien džiaugsmą, o iš kelionės nustojau reikalauti būti tobulai, be nesklandumų, emocinė karuselė nustojo suktis ir atėjo ramybė. Sulindau į savo vidų, bet nebe iš baimės pasauliui, o iš noro įsiklausyti į save.

2015 metais mano draugė leidosi į metų kelionę po pietryčiu Aziją, kai ji grįžo su istorijom, ne tik įdėmiai klausiau, bet tiesiog klausant gyvenau jomis. Ėjo per kūna šiurpas klausant apie šviečiančius planktonus vandenyne, apie nardymą su rykliais ir supynes pliaže, padarytas iš flip flopų. Mano vaizduotė greitai mane nubloškė į filmą „Life of Pi“.

Oficialiai darbdaviai mūsų nelaukė – situacija buvo labiau “grįši, parašyk, pažiūrėsim”. Nujautėm, kad keliaujant tiek laiko ir apturint tiek skirtingų patirčių, galbūt žiūrėsim į pasaulį kitaip ir norėsim veikti kitus dalykus. Karolis, pavyzdžiui, vien kai apsisprendėm taupytis šitai kelionei, pradėjo mėginti įvairiausias freelansinimo avantiūras, ir dabar apsistojo ties viena jų. Galima sakyti, dirba puse etato, kol keliaujame. Dažniausiai vakarais, kad persidengtų su antra puse darbo dienos Lietuvoje. Iš tikro, jei ne pačių susigalvotas spyris į užpakalį, ir pats sako, kad abejoja, ar būtų pradėjęs taip aktyviai ieškoti minčių, kaip realizuoti save be darbdavio pagalbos.

Kokias šalis ir miestus jau aplankėte ir ką dar planuojate aplankyti?

Per penkis mėnesius aplankėme Pekiną, Hong Kongą, Tailandą, Malaiziją, Filipinus, Singapūrą, Balio salą, Laosą, Kambodžą ir už savaitės važiuojame į Vietnamą. Dar iki gegužės vidurio esame nusimatę aplankyti Taivaną, Japoniją ir JAV. Prieš pajudėdami iš Lietuvos turėjom apytikrį planelį, kur kada važiuosim, bet, tiesą sakant, pirmai progai pasitaikius jo nebesilaikėm. Mūsų žemėlapis dabar primena ne gražų apskritimą, o girto voro voratinklį 😉

Kas labiausiai įsiminė iš kiekvienos šalies / miesto?

Tikriausiai sunku būtų išvardinti kiekvienos šalies TOP dalykus, bet kol kas turime vieną TOP šalį iš visų – Filipinai. Čia radom pačią geriausią visa ko kombinaciją. Žmonės, nuoširdžiai mojuojantys, šaukiantys “hello” net prasilenkiant motoroleriu, gamta, su minimalia jos pasiekimo infrastruktūra, ir mažais turistų kiekiais. Na, maistas tik nekoks – po poros apsinuodijimų stangėmės valgyti tik saugius patiekalus iš patikimai atrodančių vietų.

Ar planavote visą kelionę, ar sugalvojate „kas toliau“ bekeliaujant?

Prieš išvykstant labai daug stengėmės pasidomėti, kad susikurtumėm sau kuo didesnį saugumo jausmą. Tačiau visos geriausios vietos buvo tos, kurių ‘neišgooglinom’, o atvykę vietoje sužinojome. Susidėliojome šalių maršrutą, kuris mums atrodė patogesnis, o jau pačios šalies viduje visiškai leidžiame sau interpretuoti, dažnai nakvynę užsubookinam dieną prieš, nes tik tada sugalvojam kur toliau vyksime.

Lietuvoje labai daug planuodavau į priekį, turėdavau kalendorių, kuriame beveik mėnesiui į priekį viskas buvo užpildyta. Karoliui tas pats. Tad prižadėjome sau kelionės metu leisti neturėti rėmų, dienų ir laiko pojūčio.

Patarimai?

Man labiausiai padėjo suvokimas, kad bus visko – ir gerų dienų, ir nelabai – ir tai reikia priimti. Leisti sau interpretuoti, nes kartais atvyksti į vietą, kur netikėtai pajunti viduje šilumą ir tik mūsų neplanavimo dėka, galėdavom iš dviejų dienų toje vietoje pasilikti ten savaitę, ar ilgiau. Knygų skaityklė arba netflixas telefone išgelbėja, kai per savaitę turi tris šešių valandų keliones 😉

Koks planas sugrįžus?

Šiai akimirkai tikslaus plano neturime, nors Karolis sakė veda exelį su mintimis “ką veikti grįžus”. Labiausiai norim atsibūti su mylimais žmonėmis, šuniu, katinu ir gal ir toliau palaikyti kiek leis aplinkybės neskubėjimą gyventi.

Visos nuotraukos darytos Deimantės ir Karolio. Jeigu norėtųsi dar vaizdų iš jų nuotykio, pasidairyti galit instagramuose: Deimantė / Karolis. 

Cheers,

L.