Dažniausiai planuodami keliones mes elgiamės atsargiai ir stengiamės viską padaryti taip, kad vienintelės netikėtos situacijos būtų tik malonūs atradimai naujoje šalyje. Atsargiai “susipackinam” daiktus, pasiderinam maršrutą ir jo galimybes nukrypti, užsisakom viešbučius ar hostelius su galimybe bet kada atšaukti ar iš anksto išsinagrinėjam ką norėsim paragauti iš vietinio maisto. Atsargiai tiesą sakant renkamės ir kelionės kompanjonus. Kiek žmonių, tiek skirtingų norų, energijos, nuomonių. Kiekvienas mėgsta skirtingą maistą, keliasi skirtingu metu. Eina miegoti vienas dar saulei nenusileidus, o kitas tik jai patekant. Gal būtent dėl šitų priežasčių dažniausiai mes ir keliaujame dviese. Tik ne šį kartą…

Kasmetinis tradicinis draugų slidinėjimas dažniausiai vykdavo sausio ar vasario mėnesiais. Tai  turbūt būdavo vienintelė kelionė, kuriai suorganizuoti nereikia daug ypatingų pastangų. Sugalvoji datą, susirenki visus norinčius, užsisakai atitinkamą nakvynę ir varai. O ten kas ką nori tas tą daro, bet principe slidinėja. Tačiau šiemet nusprendėm, kad ruduo nuvargino, slidinėjimas atsibodo ir norisi išbandyti kažką naujo. Ir svarbiausia – “pliusinio” temperatūros prasme. Po trumpos diskusijos pradėjom organizuoti kelionę žinodami tik vieną dalyką – norim “pasurfinti”. Ir nors pirmo susitikimo metu po intensyvaus google image nagrinėjimo buvo nuspręsta, kad važiuosim į Zanzibarą, tolimesnis planavimas parodė, kad tai galbūt nebuvo blaiviausias sprendimas.

TAI KOKS PLANAS?

Jeigu neklystu, pradžioje buvome šešiese. Pasikūrėme docs’ą ir ganėtinai greitai jį užpildėme penkiomis potencialiomis surfinimo kryptimis. Tai buvo Vietnamas, Filipinai, Marokas, Šri Lanka ir Zanzibaras. Sunkiausia kelionės dalis ir didžiausios problemos prasidėjo būtent tada. Visos nuotraukos išstudijuotos, balto smėlio paplūdimiai sužymėti, surfinimo filmukai Youtube jau pražiūrėti, o kur važiuoti ir kada dar nenuspręsta. Taigi susipažinkite su mano manymu didžiausiomis problemomis prieš kelionę būryje (eilės tvarka):

ATOSTOGOS – nors išsisprendė tai palyginus greitai. Tačiau skrendant toliau nei Londonas ir nenorint išleisti galybės pinigų skrydžiams tenka derinti atostogas prie skrydžių, o ne atvirkščiai. Nusprendėm, kad turim laiko rėžį nuo vasario pradžios iki kovo pradžios ir jo laikėmės.

BIUDŽETAS – pradėkim nuo to, kad jis niekada nebus begalinis, todėl nusprendėm, kad vienas žmogus turi tilpti į 1300  eurų (neįskaičiuojant neprotingų asmeninių išlaidų ir kalno suvenyrų, kurių pusę parsivežęs laikai spintoje, nes neturi kam arba pamiršti atiduoti).

NAKVYNĖS TIPAS – nors ir žinai biudžetą, bet nesinori gyventi bendrabutyje, todėl kitas žingsnis buvo nustatyti kiek kainuos ne kas kita, o vila ir būtinai su baseinu (čia jau mano asmeninis įnoris) visose išvardintose vietose. Be abejonės norisi ir atskirų kambarių, būti kuo arčiau jūros ar vandenyno ir dar kokios, kad ir vienišos palmės už lango. Ai, ir kad nuo oro uosto būtų lengvai pasiekiama.

Beje maždaug šiame etape mūsų buvo jau 11 ar 12.

KLIMATAS – gerai bent jau tiek, kad surfinti negali bet kur ir mūsų penkių šalių sąrašas nebuvo išpūstas. Po šito etapo beje akrito Marokas (vidutinė temperatūra 16C)

KELIONĖS VIETA – priešpaskutinė problema. Tas po susitikimo bare pakurtas docs’as pasirodo buvo vienas geriausių sprendimų. Viską suvedus liko rinktis tik tarp Šri Lankos ir Vietnamo. Zanzibare brangesnės vilos ir pragyvenimas, o Filipinuose normalių vilų surfinimo kurortuose net neradom.

SKRYDŽIAI – Vietnamas šioje stadijoje jau buvo nurašytas dėl ne iki galo paaiškinamų priežasčių (galbūt esminė, kad mes asmeniškai ten jau buvom du kartus). Taigi liko Šri Lanka ir tuo metų laiku surfinimui tinkanti vakarinė jos pusė. Renkantis skrydžius svarbiausia (neskaitant kainos) buvo pakilti Vilniuje ir su vienu persėdimu leistis Šri Lankoje bei turėti bagažą. Daug variantų ir nebuvo: Turkish Airlines, Ukraine Airlines, Lufthansa ir dėl priežasčių iš karto atkritęs Aeroflot. Lufthansa per brangu, Turkish tomis datomis irgi netilpo į biudžetą, tai pasirinkom seną, bet laiko patikrintą ukrainiečių Boeing’ą. Pirmyn atgal kiek pamenu nepilni 500 eurų gavosi.

Taigi vieta aiški, datos nuspręstos, skrydžiai užsakyti. Liko tik rezervuotis vilą, susidėlioti planą ir galima “surfinti”. Tiesa, šioje vietoje mūsų likome dešimtukas, nes kai kam koncerte reikėjo pagroti ir jis išvažiavo ten pat mėnesiu anksčiau, bet parvežė vietinę SIM kortelę, kuri ne vieną kartą mums pasitarnavo.

TAS NORAS NE TIK PASURFINTI

Kaip jau minėjau, vasario mėnesį Šri Lankoje surfinimui rekomenduojama rytinė salos dalis ir mažų mažiausiai penki miesteliai. Išsirinkome (aš išrinkau) Hikkaduwa, o tiksliau jos priemestį Narigama. Vilą rezervavomės per Airbnb. Visi reikalavimai atitiko: privatūs dviviečiai kambariai, didelis baseinas. Papildomai gaudavome pusryčius, visą įmanomą supportą, net ir skalbinius sudėdavome į krūvą ir gaudavome vakare švarius. To kaina? 11  naktų – 1300 eurų. Aha, į biudžetą tilpom. Žmogui – 130 eurų!

Dvi paskutines naktis pasilikome Colombo (sostinei) ir Negombo (miestui arti oro uosto). Per booking.com kambariai gavosi po 10-12 eurų žmogui už naktį. 

Na ne visada išankstinis nusistatymas parodo tikruosius troškimus. Artėjant kelionei didžioji dauguma suprato, kad tik surfinti neužteks, o ir pačios šalies norisi pamatyti kažkiek. Nusprendėm, kad norintys praleis kelias dienas keliaudami po Šri Lankos centrą. Nakvynę Narigamoje palikome tą pačią, kad nereiktų tampytis daiktų kartu su savimi. Vieni norėjo užkopti į aukščiausią Šri Lankos Adomo viršūnę, kiti norėjo aplankyti Elą, pravažiuoti vienu gražiausiu maršrutų pasaulyje traukiniu ir dar prie to paties galvojom, kad verta pamatyti drambliukus ir nuvažiuoti į safari. Taigi, dvi papildomas nakvynes: vieną Adomo kalno papėdėje ir kitą Eloje vėl užsisakėm per booking.com ir pradėjom svarstyti keliavimo galimybes.

Nuosavas vairuotojas man visada skambėjo kaip prabangių keliautojų požymis, tačiau Šri Lankoje ir tokioje nemažoje grupėje kaip mūsų tai buvo išsigelbėjimas. Vilos savininkas davė patikimo vairuotojo kontaktus ir sutarėme, kad jis nuveš mus nuo oro uosto iki vilos ir atgal. O dar ir pavyko susiderinti visą vidurio Šri Lankos kelionę. Kaina buvo įkandama (tik nepamenu kiek) ir vairuotojas buvo tiesiog idealus. Jei kam reikia Kamalio kontaktais mielai pasidalinsime privačia žinute facebook arba el. paštu.

Aišku, į jau minėtą kelionę Šri Lankoje galų gale vėl išsiruošėme visi kartu, į kalną kopė ne trys, o devyni iš mūsų, drambliukus pamatėm tik sustoję pakeliui į ligoninę, gražusis maršrutas traukiniu virto “niekada daugiau gyvenime”, o surfinimas…

Apie surfinimą ir visą kelionę pakalbėsim kitame straipsnyje.