Search

Agnės Kambodža

Mes ką tik grįžome namo iš savo kelionės po Vietnamą, Laosą ir Kambodžą. Nors keliavom į tą pačią pusę kaip ir prieš pusantrų metų, šį kartą viskas atrodė kitaip. Panašu, kad mokomės keliauti savu tempu. Vietoj visų regiono krioklių pasirenkant pamatyti vieną, ir iš visų mėlynų lagūnų išsimaudyti vienoj.

Taip pat šį kartą teko daugiau pabendrauti hosteliuose / viešbučiuose / bungalow sutiktais pakeleiviais, kurių kiekvienas turi savo kelionės istoriją. Ir dar šį kartą susitikome nemažai lietuvių. Daugiausiai – Kambodžoje, Otres beach (Sihanukville). Ten ir susipažinom su Agne, kuri dirba viešbutyje ir gyvena Kambodžoje beveik metus. Jos istorija ir nuotraukos.

Esu Agnė, prieš gerus devynis mėnesius atvykau gyventi į Kambodžą. Dirbu viešbučio menedžere, tai dažniausiai būna, kad tenka daryti beveik viską. Viena pagrindinių užduočių – bendravimas su viešbučio svečiais, kas ir yra smagiausia darbo dalis, nes tikrai nuostabių žmonių pasitaiko sutikt. Ir žinoma, visi viešbučio užkulisiai: tvarka, darbuotojai, rezervacijos ir panašūs dalykėliai.

Viešbutis įsikūręs puikioj vietoj – Otres paplūdimyje, netoli Sihanoukville miestuko. Tad laisvu nuo darbo metu, stengiuosi tuo pasimėgaut. Dažniausiai dieną pradedu ilgesniu pasivaikščiojimu pajūriu, po darbo irgi toks pats ritualas laukia, kas tikrai padeda tiek dieną žvaliau pradėti, tiek gerų emocijų pasikrauti. Na o vakarais – kasdienės veiklos. Šiaip esu gan ramus žmogus, tad dažniausiai vakarėlius iškeičiu į filmą, knygą ar ramų pasisedėjimą su draugais.

Gyvenu čia ramiai ir niekur neskubu, nes nėra kur skubėt.

Visad norėjau aplankyti Aziją, tik tada dažniausiai tai atrodė labai toli ir ne taip lengvai pasiekiama. Tai darbas, tai mokslai, tai finansai sutrukdydavo. O ir šį kartą planas ne iš pirmo karto pavyko. Tiksliau trečias kartas nemelavo.

Pirminis ilgos kelionės planas „nuplaukė”. Tada vienas pažįstamas norėjo atsidaryti restoranėlį Kambodžoje ir kvietė mane dirbti kartu. Tikrai labai norėjau ir kelis mėnesius gyvenau šia mintim, bet vėl gi kažkas koją pakišo ir planas sugriuvo. Apleidau tas mintis, baigus mokslus susidėliojau gyvenimo planelį Lietuvoje ir palikau Aziją ramybėje, bent jau kuriam laikui.

Išvažiavau vasarai į Nidą, su idėja persikelti gyventi Į Klaipėdą, nes nuo Vilniaus pavargus jaučiausi, o ir šiaip esu megėja aplinką vis karts nuo karto pakeisti. Po kiek laiko, gan netikėtai, sulaukusi skambučio iš Audriaus (viešbučio, kuriame dabar dirbu, savininko) su darbo pasiūlymu Kambodžoje, nemeluosiu, abejonių tikrai turėjau. Galvojau, kad vėl kas nors gali nesigauti ir ar tikrai man to reikia. Bet tuo pačiu žinojau, kad būtų kvaila tokios progos atsisakyti, ypač kai tiek laiko buvo praleista su mintimis apie Aziją, o ir nieko ką palikt Lietuvoje neturėjau. Gerai, kad tiek daug laiko tom dvejonėm nebuvo. Praėjo mėnesiukas ir gavau savus bilietus skrydžiui po poros savaičių.

Ko tikėjausi? Tiesą sakant, jokių per didelių lūkesčių neturėjau, o ir kažkokių iliuzijų stengiausi nesikurt, kad paprasčiau viskas būtų ir nusivilimo neatsirastų. Apie darbą žinojau tik tiek, kad dirbsiu viešbutyje. Tai tik pasidomėjau, kur jis yra ir kaip atrodo.  O ir apie pačią šalį per daug informacijos nesiieškojau. Išvis apie pačią Kambodžą tik prieš kelis metus išgirdau, kai mano buvęs direktorius čia išvažiavo kuriam laikui.

Tad mano išvykimas buvo toks labiau „atvažiuosiu-pamatysiu, kaip bus, taip bus gerai”.

 

Apie darbą Kambodžoje

Darbas Kambodžoje nuo darbo Lietuvoje skiriasi tikrai ganėtinai stipriai. Visų pirma, surasti gerą darbuotoją nėra taip lengva, o ir patys paieškų kanalai skiriasi – tenka aplinkinių klausinėti, gal kas savo šeimos ar giminės rate ką pasiūlyti turės.

Tingėti ir vis ką nors pamiršti yra labai normalus ir jiems priimtinas dalykas, tad apsišarvuoti kantrybe tikrai reikia. Ne kartą ir ne du tam pačiam darbuotojui teks priminti tas pačias pareigybes. Ir, žinoma, vis karts nuo karto eiti patikrinti ar tikrai viskas padaryta.

Tingėti ir vis ką nors pamiršti yra labai normalus ir jiems priimtinas dalykas, tad apsišarvuoti kantrybe tikrai reikia.

Tikriausiai labiausiai erzina, kai reikia dėl ko nors susitarti, ypač telefonu. Nesvarbu jie tave supranta ar ne, atvažiuos ką nors pataisyti ar nesulauksi, bet visada gausi teigiamą atsakymą beveik į visus prašymus. Taip po pokalbio ir lieki nesužinojęs tiksliai, ar gausi tai, ko reikia. O ir dažnai pasitaiko, kad bandydamas paskambinti vėl po kelių valandų, tiesiog lieki nesuprastas. Arba vidury pokalbio jie padės ragelį, nes na o kam čia gilintis, ko ten tau „barange” reikia.

Ir visgi, tikrai yra smagu, kai po darbo dienos, jau už mažiau nei minutės, gali gulėti paplūdimyje, besimėgaujant saulėlydžiu, negalvojant apie kelionę namo viešuoju transportu, pilnu piktų bobučių ar piko valandas kamščiuose. Ir tada supranti, kad visgi gal ir laimingi jie žmonės su savo atsipalaidavimu ir mokėjimu niekur neskubėt ir nestresuot. O ir ką reiškia persidirbt, retas kuris supranta.

Tad gan dažnai belieka gyliai įkvėpt, nusišypsot ir prisimint, kad esi Kambodžoje ir kad nieko čia jau nepakeisi. Atvažiavai į svečius, tai ir prisitaikyk 🙂

 

Apie keliones po Kambodžą

Kad ir kaip atrodo smagu gyventi pajūryje – saulė ir vanduo kasdien, bet tikrai būna, kad norisi ir nuo to pailsėti. Deja, neturiu tiek daug laiko kelionėm aplink Kambodžą kiek norėtųsi, nes visgi darbo žmogus čia esu. O ir žinant jų tarpmiestinių autobusų greičius, dažniausiai vieno laisvadienio per savaitę mažai kam užtenka. Bet kai yra didelis noras vis ką naujo pamatyti (o pas mane jis gana dažnas), tai ir galimybių atsiranda.

Gan dažnai, su kitais čia gyvenančiais lietuviais, organizuodavomės dienos išvykas su motoroleriais tai į kokį nacionalinį parką, aplinkinius žvejų miestukus ar kitas atokesnes gyvenvietes, kur daugiau tikros, ne turistinės, Kambodžos pamatyti galima. Aplankiau pagrindines salas aplinkui, kur paplūdimiai kaip iš paveikslėlio. Keletą kartų laisvadienius leidau vienam iš mėgstamiausių Kambodžos miestukų, kur teko pabūvom – Kampot. Ramu ten, gan tvarkinga ir nuostabi gamta aplinkui supa.

Na, o smagiausiai sekėsi pakeliauti per savas dešimties dienų atostogas. Gan nemažai svarsčiau, į kurį čia Kambodžos kraštą traukti, bet visgi apsistojau ties Mondulkiri provincija, žinodama kelis mane žavinčius faktus – nedaug turistų ir galimybė aplankyti drambliukus. O ir puikią kelionės kompaniją turėjau – lietuvių porelę, atvykusią į Kambodžą porai mėnesių. Tad drambliai, džiunglės, be galo draugiški ir malonūs, turistų nesugadinti vietiniai gyventojai ir ramūs bei, Kambodžos standartu, tvarkingi miestukai, be ant kiekvieno kampo tykančių tuk-tuk’ų vairuotojų.

Patarimai, jei sugalvotum padirbėti Kambodžoje

Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės. Tikrai prireiks.

Didelio komforto, švaros bei taisyklių mylėtojai kaži ar ilgai išbūt čia galėtų, tad būk paprastesnis.

Istorija ir kultūra pasidomėt visda naudinga. Bus žymiai paprasčiau suprast, kas kaip ir kodėl.

Koks planas toliau?

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad sunkoka apie planus kalbėti, nes turi jie savybę pas mane vis pasikeisti. Pirminis planas buvo grįžti į Lietuvą gegužės pabaigoje (bet bilietas taip ir liks nepanaudotas). Apsisprendus pasilikti kiek ilgiau ir dar turėti bent porą mėnesių kelionei po Aziją, galvojau lapkritį kelti kojas į tėvynę, BET… kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau ši idėja nebepatraukli darosi, ko tais gąsdina ta lietuviška žiema. Tad pradedu svarstyti galimybę savo vizitą Azijoje pratęsti bent iki kito pavasario. Gal ir bandysiu kur kitur darbo pasiieškoti ar pasavanoriauti. Jau pradedu vengti didelius planus regzt, nes kaip jau ir minėjau, niekada negali žinot, kada jie vėl kita linkme pasisuks.

Agnė labai gražiai fotografuoja. Dar kelios jos darytos nuotraukos – atvirukai iš Kambodžos. O jeigu dar negana, tai ieškok Agnės instagrame @agne_svagzdyte.

Kids in Cambodia

Traffic in Cambodia

 

Write a response

Parašykite komentarą

Close
traveloffin © Copyright 2022. All rights reserved.
Close